Ekstremaliosios situacijos valdymas

Iki šiol Lietuvoje teko valdyti ekstremaliąsias situacijas, kurios susidarydavo vienoje ar keliose savivaldybėse, vienos institucijos atsakomybės srityje. Padariniai būdavo riboti laike ar erdvėje, ypatingų pastangų koordinuoti ekstremaliosios situacijos valdymo veiksmus tarp daugelio institucijų dažniausiai nereikėjo arba kaip nors to pavykdavo išvengti. Neretai ekstremaliosios situacijos buvo skelbiamos apskritai tik siekiant gauti lėšų iš valstybės biudžeto ar Vyriausybės rezervo. Savivaldybių administracijų, ministerijų požiūris į savo (!) ekstremaliųjų situacijų valdymo centrus (ESOC), rengiamus ekstremaliųjų situacijų valdymo planus (ESV) buvo atsainus, nebuvo stengiamasi realiai pasirengti įvairioms negandoms, taigi natūralu, kad Lietuvos gebėjimai ir galimybės valdyti ekstremalias situacijas buvo riboti ir rėmėsi tik reaguojančių tarnybų gebėjimais tinkamai likviduoti padarinius (užgesinti gaisrą, atstatyti elektros tiekimą, likviduoti avariją ir pan.).

2020 metais užklupęs koronaviruso protrūkis civilinės saugos sistemai smogė visa jėga. Nepaisant masiškai paplitusio ankstesnio neigiamo požiūrio į pasirengimo reikalingumą ir su tuo susijusių pasekmių, staiga prireikė vienu metu aktyvuoti visų savivaldybių, ne vienos ministerijos ir dar valstybės ekstremaliųjų situacijų valdymo centrus! Ir ne tik aktyvuoti, o dar ir pradėti realiai veikti pačia plačiausia įmanoma apimtimi. Dar daugiau – padėtį komplikuoja pati situacija, nes be standartinių veiksmų: informacijos valdymas, pagalba gyventojams, veiksmų koordinavimas, išteklių paieška ir telkimas, susiduriama ir su netipiniais reiškiniais: pajėgų personalo pažeidžiamumu ir su visuomenės priešiškumu nukentėjusiems. Netipiniai – nereiškia, kad netikėti. Jeigu kam nors, kurie valdo šią ekstremaliąją situaciją atrodo, kad kažkas vyksta netikėtai, turi žinoti paprastą tiesą – ekstremalioje situacijoje netikėtumai neturi būti staigmena!

Bet kokios ekstremaliosios situacijos valdymas reikalauja bendrų pastangų. Trys kertinės veiklos, be kurių tikrai nepavyks – tai komunikacija, koordinacija ir kontrolė! Be to, turi būti matomas realus bendras vaizdas. Nepagražintas, bet ir neperdėtas! Ar tai įmanoma? Taip. Bet reikia pasistengti.

Pirmiausia reikia suprasti, kad nei viena institucija nesusitvarkys viena – nei bet kuri savivaldybė, nei SAM, nei VRM, nei LRV. Rekalaujantys geležinės rankos ir įsakymų taip pat turi suvokti, kad visuomenė – tai ne pavaldi įstaiga, ne įsakymams paklūstantis pavaldinys. O šioje situacijoje – ypatingai. Nuo visuomenės pastangų, privataus sektoriaus, savivaldybių nuoširdaus įsitraukimo priklauso labai daug. Valstybė be visuomenės šios kovos negali laimėti, nes ji neturi visų reikalingų išteklių. Visuomenė be valstybės taip pat nelaimės, nes ji labiausiai pažeidžiama ir realiai gali žūti. Abipusė pagarba, supratimas tikrai padėtų visiems.

Antra, įsitraukusios atsakingos institucijos neturi galvoti, kad jos yra vienos negyvenamoje saloje. Todėl turi komunikuoti ir tarpusavyje: dalintis informacija, drauge spręsti iškilusias problemas, jei reikia, ieškoti nestandartinių sprendimo būdų. Kur tai daryti? Tam yra sukurtas ( daug metų) Valstybės operacijų centras, jame yra visų institucijų atstovai (yra net personalinė sudėtis). Ten turi gimti sprendimai, kuriuos priima Valstybės operacijų vadovas. Ten turi būti koordinuojamos savivaldybėse vykdomos veiklos. Ten turi ateiti informacija apie trūkstamus išteklius ir vykdoma jų paieška.. Ten turi būti ieškomi problemų sprendimo būdai. Ten turi būti matomas bendras operatyvinis vaizdas. Kad padėti suvaldyti situaciją. Ir visai nesvarbu, kad iki šiol to nedarėte. Atėjo laikas, nes situacijos valdymas išėjo iš sveikatos priežiūros įstaigų į plačią Lietuvą: žmonės izoliuojami savivaldybių patalpose, jiems teikiama visa reikalinga pagalba.

Pabaigai: nors koordinuoto darbo patirties labai trūksta, teks to mokytis “mūšio lauke”. Koordinuotas ekstremaliųjų situacijų valdymas įmanomas, jeigu matoma ir visuma, ir atskiri fragmentai: kur kiekvienos dalyvaujančios institucijos “vieta”, ar ji “tinka” būtent toje vietoje… Dar norisi priminti, kad koordinuoti veiksmai – tai ne įsakymų vykdymas, ne sutarimas bendrai veikti, ne informavimas kitų apie tai, ką ketinate nuveikti. Koordinuoti veiksmai – tai įvairių subjektų suderintas veikimas, siekiant bendro tikslo. Būtų nebloga pradžia – pripažinti koordinacijos svarbą ir jos pranašumą prieš “atsakingųjų” paieškas ir hierarchinį ekstremaliosios situacijos valdymo modelį.



Author: Renata Baniulienė
Patirtį šiose srityse įgijau per daugiau kaip 20 metų darbo Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, valstybinės priešgaisrinės priežiūros bei civilinės saugos srityse. Daugiau kaip 10 metų vadovavau Civilinės saugos mokymo centrui, rengiau civilinės saugos mokymo programas, teisės aktų projektus, vykdžiau įvairius mokymus civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veikimo organizavimo bei ekstremaliųjų situacijų valdymo organizavimo temomis. Nuo 2015 metų dirbu Mykolo Romerio universitete, magistratūros sudijų Nepaprastųjų situacijų valdymo programos lektore.

Parašykite komentarą