Grėsmės karo metu:
- Sprogimai, apšaudymai..
- Griūvantys pastatai, dūžtantys langai…
- Ginkluoti kareiviai…
- Nėra elektros, vandens, dujų, šildymo…
- Maisto atsargos baigiasi labai greitai…
- Nėra degalų…
- Nėra vaistų, dezinfekcinių medžiagų…
- Nėra namų…
Išgirdus sirenos kauksmą ir išgirdus pranešimus, kad skelbiamas signalas „Oro pavojus“, įspėjantis apie tiesioginę priešo užpuolimo grėsmę:
- Išjunkite iš elektros tinklo nenaudojamus elektros prietaisus, dujas ir vandenį.
- Pasiimkite dokumentus, pinigus, maisto produktų, vandens, turimas asmeninės apsaugos ir medicinos pagalbos priemones, būtiniausių vaistų, apsirenkite ir skubėkite į artimiausią priedangą (rūsį, požeminę perėją).
- Jei liekate namuose, užgesinkite šviesą, užtraukite užuolaidas, slėpkitės rūsyje ar kitoje priedangoje.
- Nepasiduokite panikai, perspėkite artimuosius, kaimynus.
Kaip elgtis, jeigu mieste priešiški kariai
- Nebūkite smalsūs: jeigu matote kieme kareivius, nesiartinkite prie jų. Nepasiduokite pagundai pasižiūrėti į karinę techniką, ginklus ar ginkluotus žmones iš arčiau.
- Atvirai nefilmuokite ir nefotografuokite priešo kareivių – tai mirtinai pavojinga.
- Į gatves eikite, tik kai tai būtina ir tik šviesiu paros metu. Geriau ir saugiau eiti pėsčiomis nei važiuoti automobiliu.
- Vaikų į gatves neleiskite – jie smalsūs – gali patekti po tanko vikšrais, rasti sprogmenį, neiššovusių sprogmenų…
- Renkitės kuo paprastesniais ir pabrėžtinai civiliais drabužiais. Moterys ir merginos turėtų rengtis kuo uždaresniais ir “beformiais’ rūbais.
- Niekada nesiginčykite su priešiškais kariais ir bet kokiu žmogumi, kurio rankose ginklas.
- Kalbėdami su ginkluotu žmogumi, nelaikykite rankų kišenėse, nedarykite staigių judesių.
- Jei į jūsų namus įeina ginkluoti žmonės ir ketina juose įsikurti, išeikite iš namų. Šalia žmogaus su ginklu galite tapti taikiniu ar atsitiktinės kulkos auka.
- Pasigirdus šūviams gatvėje – nedelsdami kriskite ant žemės, ten kur stovite, neieškokite švaresnės vietos. Vėliau galėsite nušliaužti į patikimesnę vietą (požeminę perėją, rūsį, pastato pirmą aukštą, griovį, už šiukšlių konteinerio ir pan.).
- Pasigirdus šūviams jūsų name, nesiartinkite prie langų. Nedelsdami griūkite ant grindų, žemiau lango linijos. Po to nušliaužkite iki jungiklio ir išjunkite šviesą, kad nebūtumėte matomas. Šluotos kotu (ar kuo nors panašiu) užtraukite užuolaidas ir šliaužkite į patalpą be langų (į vonios kambarį).
- Mieste išgyventi sunkiau. Jeigu galite – kuo skubiau išvykite iš miesto į gyvenvietę, kaimą, pas draugus, giminaičius:
- ten galima išgyventi be elektros, dujų…
- ten galima lengviau apsirūpinti maistu (daržas, žuvys upėje, gyvuliai)…
- ten yra vandens…
- kartu bus lengviau apsiginti nuo plėšikų..
- ten turbūt nevyks mūšiai…
Kaip rūsį paversti slėptuve?
- Jeigu turite rūsį, iš anksto paverskite jį slėptuve karo metui.
- Geriausiai tinka rūsiai su betoniniais perdengimais, tvirtomis sienomis.
- Palei sieną sukalkite tvirtas plačias lentynas. Esant reikalui lentynos daiktams sudėti gali būti panaudotos kaip suolai ar gultai.
- Iš anksto pagalvokite apie antrą išėjimą iš rūsio ir jeigu yra galimybė, įsirenkite jį .
- Rūsyje iš anksto turi būti įrengta ventiliacijos anga. Pagalvokite ir apie papildomą ventiliaciją – tam tiks apie 150 mm skersmens vamzdis. Pagalvokite, kaip galėsite greitai jį pritaikyti.
- Jeigu rūsyje turite krosnelę, jos dūmtraukis turėtų būti išvestas į lauką, o grindys po krosnele apsaugotos nuo galimo užsidegimo: išklotos plytomis, uždengtos betonine plokšte ir pan.
- Rūsio grindis išklokite lentomis ar medžio plokštėmis šilumai sulaikyti.
- Jeigu rūsys su langais, turėkite maišų. Rūsio langai iš išorės turi būti uždengti smėlio pripiltais maišais, kad į vidų nepatektų
- Atneškite į rūsį portatyvinę viryklę (dujinę), žibalinę lempą.
- Rūsyje laikykite dalį atsargų ( vandens, maisto), šiltų drabužių, būtinųjų reikmenų.
- Vandeniui laikyti turėkite 40 l talpos bidoną ar kitą talpą.
- Pagalvokite ir iš anksto nuspręskite – kurioje vietoje įrengsite tualetą. Tam galima naudoti kibirą su dangčiu.
- Jeigu gyvenate daugiabutyje, tikėtina, kad rūsyje slėpsitės ne vieni, todėl galėsite kooperuotis su kaimynais:
- Užteks kelių krosnelių visam rūsiui – pastatyti šalia rūsio langų, o dūmtraukius išvesti pro langus;
- Krosnelės atliks ir apšvietimo funkciją;
- Galėsite skirti vieną patalpą maistui;
- Galėsite skirti atskirą patalpą tualetu;
- Galėsite bendrai gaminti valgį;
- Galėsite bendrai ieškoti kaip papildyti maisto produktų ir vandens atsargas.
Psichologinis karo poveikis
Karas – labiausiai sukrečiantis gyvenimo įvykis. Sugriovimai, mirtys ir patirti fiziniai sužalojimai – tai labiausiai matoma karo pasekmė. Tačiau yra ir kitoks karo poveikis. Tai psichologinis poveikis, kurį patiria ne tik tiesiogiai nukentėję ir karo baisumus patyrę ar matę žmonės, bet ir tūkstančiai, toli nuo karo zonų esančių žmonių: karių bei civilių nukentėjusiųjų artimieji ir draugai bei nerimastingus vaizdus televizijos ar kompiuterių ekranuose karo eigą nuolatos stebintys žiūrovai. Visi jie patiria stresą, kuris pasireiškia įvairiomis neigiamomis psichologinėmis reakcijomis. Juntama baimė dėl savo ir artimųjų saugumo, pyktis dėl to kas vyksta, nerimas dėl nežinomybės bei ateities neapibrėžtumo, kaltės jausmas dėl negalėjimo pakeisti situacijos arba net gėda dėl priimamų ar nepriimamų sprendimų. Patiriamas stresas gali sukelti ir fiziologines reakcijas (padidėjęs kraujo spaudimas, padažnėjęs širdies plakimas, sutrikęs virškinimas, koordinacija, sutrikęs miegas) bei elgesio reakcijas (agresyvumas ar atsiribojimas, beprasmė rizika, nepalusnumas, savo poreikių nepaisymas) bei sukelti ilgalaikių psichinės sveikatos problemų. Ypač jautriai į televizijos ekranuose matomus vaizdus reaguoja vaikai, kurie su jais sieja savo realybę. Todėl reikia riboti vaikams prieinamus karo vaizdus ir jiems aiškiai pasakyti, kad televizoriaus žiūrėti negalima, nes ten rodomi vaizdai juos liūdins ar gąsdins. Tiesa, vaikus reikia apsaugoti ir nuo suaugusiųjų nerimastingų kalbų apie galimą karą.
Karo laukimas daro labai panašų psichologinį poveikį. Galvojant apie galimą karą, laukiant priešo antpuolio, galima patirti tokias pat stresines reakcijas, kaip ir tikro karo metu. Todėl naudinga stebėti savo minčių srautą, o pastebėjus, kad nerimastingos mintys užvaldo ar net pradeda trukdyti gyventi įprastą gyvenimą, daryti viską, kad nukreipti mintis kur nors kitur.
Kaip padėti sau?
- Nebijokite savo jausmų – jie normalūs ir neišvengiami. Liūdesys, sielvartas – būtinas emocinis procesas norintiems atsigauti patyrus netektis.
- Iš karto po sujaudinusio įvykio leiskite sau greitai „nuleisti garą”: pasidalinkite emocijomis ar pergyvenimais su aplinkiniais, arba padaužykite pagalvę, suplėšykite kokį nors popierių, išsirėkite…
- Įsivaizduokite, kad apie tai kas įvyko pasakosite po savaitės, mėnesio, metų – tai leis akimirksniu įvertinti realią įvykio svarbą.
- Susiraskite veiklos: fizinės arba protinės. Svarbiausia, kad ji nukreiptų mintis apie sukrėtusią situaciją.
- Kalbėkite su kitais apie tai ką patyrėte ir ką jaučiate.
- Pasakykite kitiems savo poreikius – noras žinoti, pagalbos poreikis.
- Neatstumkite norinčių Jums padėti ir neatsisakykite suteikti pagalbą kitiems.
- Kurkite planus ateičiai – jie labai padeda atgauti psichologinę pusiausvyrą.
- Persiorientuokite į sėkmę, įsivaizduokite situaciją norimu variantu ir nusiteikite geriausiam galutiniam rezultatui!
- Net jeigu labai sunku, prisiverskite nusišypsoti.
- Labai padeda gilaus, lygaus kvėpavimo pratimai..
Kaip padėti kitiems?
- Rūpinkitės ir saugokite nuo pavojų. Stebėkite, kad žmonės negrįžtų į pavojingas vietas ir nenukentėtų nuo įvykio poveikio, kurio neįvertina dėl psichinės būklės.
- Būkite tolerantiški galimoms stresinėms reakcijoms. Žmonės jaučia nerimą, baimę, pyktį, gali sutrikti atmintis, tapti sunku orientuotis, blaiviai mąstyti, gali atsirasti įvairių sveikatos sutrikimo simptomų. Net pačios netikėčiausios reakcijos yra normalios ir turbūt neišvengiamos.
- Padėkite parūpinti maisto ir gėrimų, drabužių, apklotų, gultų, minimalių sanitarinių sąlygų.
- Pasirūpinkite nukentėjusiųjų fizine būkle ir, jeigu reikia, suteikite pirmąją medicinos pagalbą (sutvarstykite žaizdas, duokite vaistų).
- Pasiteiraukite, gal žmonės turi specialiųjų poreikių, – neįgaliųjų vežimėlio, akinių, klausos aparatų, vaikštynių, specialios medicinos įrangos. Jeigu galite, parūpinkite juos.
- Kalbėkitės apie tai kas įvyko, kas vyksta. Paneikite jaudinančius gandus, paaiškinkite, kaip yra iš tikrųjų.
- Paaiškinkite kaip bus pagelbėta. Nemeluokite netgi norėdami padrąsinti.
- Būkite kantrūs. Jeigu tarp nukentėjusiųjų bus senyvo amžiaus žmonių, prireiks kantrybės, nes teks keletą kartų kartoti atsakymus į tuos pačius klausimus – kas atsitiko, kas jiems padės, kur jie nakvos ir pan. Su stresą patyrusiais žmonėmis reikės kalbėtis aiškiai, glaustai, suprantamais žodžiais, nevartoti specifinių terminų.
- Nepalikite nei vieno žmogaus vienišo. Leiskite jiems suprasti, kad domitės, kad suprantate jų būseną ir gerbiate jų jausmus. Nekritikuokite, nekaltinkite.
- Užjauskite nukentėjusius žmones, paskatinkite juos kalbėti ir išklausykite. Padrąsinkite ir nuraminkite. Suteikite vilties ir tikėjimo, kad sunkumai bus įveikti.
- Nesakykite „viskas bus gerai“ – nukentėjusiems taip neatrodo, geriau sakykite „taip, buvo baisu“, „taip, buvo liūdna“, bet „pavojus jau praėjęs“, „mes esame saugūs“.
- Skatinkite žmonių pasitikėjimą savimi. Žmonės jaučiasi blogai, kai yra bejėgiai ir labai priklausomi nuo tų, kurie juos globoja. Suraskite visiems kokios nors veiklos.
- Skatinkite tarpusavio bendravimą. Adekvačiau į situaciją reaguojančius žmones galima paskatinti pasikalbėti su aštriai į situaciją reaguojančiais žmonėmis.
- Padėkite susisiekti su šeimos nariais. Nežinoma šeimos narių buvimo vieta, nežinia, ar jie saugūs, didina nerimą ir sunkina psichologinę būklę. Darykite viską, kas įmanoma, siekiant išsiaiškinti šeimos narių kontaktus ir su jais susisiekti.
- Norėdami pagelbėti tiems, kurių artimieji žuvo, elkitės pagarbiai ir užjaučiamai. Neverskite kalbėti, nekamantinėkite, leiskite pabūti vieniems.