Daugeliui žmonių civilinės saugos sąvoka asocijuojasi su sirenomis, slėptuvėmis ir dujokaukėmis. Šis požiūris atėjęs iš sovietiniais metais įprastos civilinės gynybos, kuri telkia dėmesį į apsaugą nuo užsienio karinių atakų ir „gimė“ dar I pasaulinio karo metais, stengiantis organizuoti civilių gyventojų slėpimąsi nuo priešo oro antskrydžių.
Civilinė sauga yra nukreipta į viešojo saugumo dėl įvairių gamtinių bei žmogaus sukeltų nelaimių užtikrinimą. Tai yra daug platesnė veikla, negu dėmesio sutelkimas tik į kokią nors vieną grėsmę. Civilinė sauga – tai mūsų visų vykdoma labai konkreti, bet labai daugialypė ir kompleksiška veikla, apimanti veiksmus, kurie daromi siekiant išvengti nelaimių ar sušvelninti jų padarinius bei veiksmus, kurie atliekami gresiant ar įvykus nelaimėms.
Civilinė sauga organizuojama visoje Lietuvoje, ji apima visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl civilinės saugos teisiniai santykiai yra reglamentuojami LR Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymu.
Iš ko susideda civilinė sauga?
Civilinės saugos veiklos sritys
Galimų pavojų rizikos įvertinimas – tai veikla, kurios metu nustatomi konkrečią teritoriją (valstybę, savivaldybę) ar ūkio subjektą galintys paveikti pavojai, analizuojama jų tikimybė, galimos pasekmės bei įvertinamas kiekvieno potencialaus pavojaus rizikos lygis (labai didelė rizika, didelė, vidutinė ar priimtina).
Prevencija – tai teisinės, organizacinės bei techninės priemonės, kurios sudaro galimybę išvengti staigių, netikėtų nelaimių ar tragiškų įvykių, arba sušvelninti jų padarinius. Tinkamas prevencinių priemonių rinkinys sudaro prielaidas pasyviai apsaugai nuo galimų ekstremaliųjų situacijų.
Parengtis – tai pasirengimas reaguoti į kilusius įvykius ir susidariusias ekstremaliąsias situacijas. Parengtis apima ekstremaliųjų situacijų valdymo planavimą, pajėgų ir išteklių išdėstymą bei rezervo kaupimą, komunikacijos, informacijos valdymo bei koordinavimo procesų sureguliavimą, personalo kvalifikaciją, garantuojančią efektyvų užduočių atlikimą, pratybas bei visuomenės mokymą. Parengčiai užtikrinti būtini valstybės organizaciniai, teisiniai bei finansiniai pajėgumai. Gera parengtis – tai strategija, sudaranti prielaidas aktyviai apsaugai nuo galimų ekstremaliųjų situacijų.
Reagavimas – tai gelbėjimo veiksmai, kurių imamasi kilus įvairiems įvykiams (gaisrui, užkrečiamosios ligos protrūkiui, cheminei avarijai, masiniams neramumams, komunalinių paslaugų teikimo nutrūkimui, teroro išpuoliui ir t.t..): gyventojų informavimas apie tai kas atsitiko ir kaip elgtis, iškilusių grėsmių ir pavojų stabdymas, žmonių, jų sveikatos bei turto gelbėjimas, aplinkos apsauga ir t.t. Reagavimas apima vadovavimą gelbėjimo veiksmams, sprendimų priėmimo praktiką, veiksmų koordinavimą, pajėgų ir išteklių telkimą ir pan.
Atstatymas – tai įvairūs veiksmai ir organizacinės priemonės, skirti atkurti būtiniausias gyvenimo ir (arba) veiklos sąlygas.
Apie civilinę saugą plačiau
Tradiciškai (kultūriškai ir istoriškai) civilinė gynyba nėra tapati civilinei saugai. Civilinė gynyba „gimė” karo metais, stengiantis organizuoti gyventojų apsaugą nuo oro antskrydžių: perspėjimą jungiant aliarmo signalą bei slėpimosi tvarką, ir telkia dėmesį į apsaugą nuo užsienio karinių atakų. Civilinės gynybos filosofija – karinis valdymas ir vadovavimas,
Civilinė sauga pagrindinį dėmesį skiria viešojo saugumo klausimams dėl įvairių formų gamtos ir žmonių sukeltų nelaimių. Civilinė sauga atsirado kaip atsvara civilinei gynybai, kai atsirado suvokimas, kad pasirengimas branduolinei grėsmei nebuvo tinkamas visų tipų nelaimėms (pav. potvyniams ar žemės drebėjimams), kad didelio masto nelaimės – katastrofos – tampa vis labiau kompleksinės ir persipynusios, o jų valdymas reikalauja lankstumo. Be to, augant visuomenės pažeidžiamumui ir priklausomybei nuo kritinės infrastruktūros, tradicinių pavojų sąrašas pasipildė „moderniais” pavojais (telekomunikacijų tinklų, transporto sutrikimai).
Šaltojo karo metu civilinė gynyba nuo branduolinės atakos buvo pagrindinis tikslas ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Branduolinė ataka iš esmės buvo institucionalizuota baimė, kurią skatino valdžios institucijos bei žiniasklaida. Slėptuvių nuo branduolinio pavojaus poreikis buvo akcentuojamas ne tik Sovietų Sąjungoje, jos buvo įrengiamos ir daugelyje amerikiečių namų, viešųjų pastatų. Šaltajam karui einant į pabaigą, pradėta pripažinti, kad gausėja didelio masto žmogaus bei gamtos keliamų nelaimių. 1970-80 m. struktūros, sukurtos kovai su branduoliniu pavojumi jau pradėjo keipti dėmesį į kitus, įvairesnius pavojus. Daugelyje šalių civilinės gynybos sąvoką ėmė keisti civilinė sauga, kuri didesnį dėmesį skiria bendro pobūdžio nelaimėms, o ne tik ginkluotiems konfliktams ir administraciniu požiūriu yra labiau decentralizuota nei civilinė gynyba. 1995 metais, JAV Federalinė ekstremaliųjų situacijų valdymo agentūra (FEMA), o ilgainiui ir daugelis kitų šalių pripažino, kad reikia platesnio požiūrio į nelaimių valdymą, kuris turi apimti ne tik reagavimą į jau kilusias nelaimes, bet ir jų rizikos mažinimą, pasirengimą reaguoti bei padarinių šalinimą. Tai buvo pagrindas stiprinti ir plėtoti civilinės saugos sistemas. Net Sovietų Sąjungoje civilinės gynybos struktūros turėjo pripažinti, kad pasirengimas tik vienam – branduoliniam pavojui yra per siauras. 1986 m. Černobylio katastrofa Ukrainoje, 1988 m. Spitako žemės drebėjimas Armėnijoje parodė, kad karas ir taikos meto nelaimės yra skirtingos prigimties ir reikalauja kitokio požiūrio į jų valdymą. Tiesa, toje šalyje civilinės gynybos reorganizacija prasidėjo gerokai vėliau, po Sovietų Sąjungos griūties, 1997 metais.
Įvykus labai didelio masto nelaimei, suvaldyti situaciją vienos šalies pajėgų ir išteklių gali neužtekti. Europos Sąjungoje nuo 2001 m. spalio 23 d. veikia Sąjungos civilinės saugos mechanizmas (toliau – Mechanizmas), kuriuo naudojantis nelaimės ištiktos šalys gali gauti arba suteikti reikalingą pagalbą. Mechanizmo tikslai – mažinti nelaimių rizikos lygį, pagerinti Sąjungos pasirengimą reaguoti į nelaimes ir padėti šalims greitai ir veiksmingai reaguoti įvykus didelio masto nelaimėms. Jis gali būti naudojamas visų stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių atvejais, įskaitant teroro aktus, technologines, radiologines ir ekologines avarijas, jūros taršą ir skubios medicinos pagalbos atvejus Sąjungoje arba už jos ribų. Šalys, patyrusios didelio masto nelaimę, nesvarbu, ar jos priklauso Sąjungai, ar ne, gali paprašyti Mechanizmo veikloje dalyvaujančių šalių pagalbos. Šiuo metu Mechanizmo veikloje dalyvauja 34 šalys: 28 ES valstybės narės, Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija, Islandija, Juodkalnija, Norvegija, Serbija ir Turkija.
Dalyvaujančios valstybės teikia ekspertinę ir materialinę pagalbą nukentėjusioms šalims. Ši pagalba gali apimti paieškos ir gelbėjimo komandas ar lauko ligonines, pagalbos išteklius, specializuotą kenksmingumo šalinimo įrangą cheminių ar biologinių avarijų atvejais, ugniagesių lėktuvus ir komandas. ES taip pat gali iš dalies finansuoti pagalbos gabenimą ir siųsti į vietą savo grupes.
Mechanizmo veikimo pagrindas yra visą parą pasiekiamas 2013 m. gegužės 15 d. įkurtas Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras (ERCC – Emergency Response Coordination Centre), įsikūręs Briuselyje, Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generaliniame direktorate (DG ECHO). Šalys, patyrusios didelio masto nelaimę, per ERCC gali paprašyti pagalbos. ERCC nedelsdamas perduoda prašymą Mechanizmo veikloje dalyvaujančioms šalims. Šalys informuoja ERCC, ar jos gali suteikti pagalbą. ERCC apibendrina pateiktus atsakymus ir informuoja prašančiąją šalį apie galimą pagalbą. Nelaimę patyrusi šalis pasirenka jai reikalingiausią pagalbos rūšį ir susisiekia su pagalbą pasiūliusia šalimi. ERCC taip pat gali suteikti techninę pagalbą, pavyzdžiui, sudaryti geresnes galimybes naudotis palydoviniais vaizdais, taip pat atlieka informacijos centro vaidmenį: surenka duomenis ir skleidžia atnaujintą informaciją visoms dalyvaujančioms šalims. Lietuvoje Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos palaiko ryšius su ERCC ir informuoja jį apie Lietuvos galimybes suteikti pagalbą, organizuoja ir koordinuoja civilinės saugos tarptautinės pagalbos teikimą siunčiant tarptautinės pagalbos teikimo komandą, ekspertus bei teikiant pagalbos priemones.
Siekiant užtikrinti veiksmingą ERCC ir Mechanizme dalyvaujančių valstybių keitimąsi informacija apie gresiančias arba susidariusias ekstremaliąsias situacijas, pagalbos prašymus ir pagalbos priemones, naudojama saugi Bendroji ekstremaliųjų situacijų ryšių ir informacijos sistema (CECIS – Common Emergency Communication and Information System).
1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo pradėta kurti nepriklausoma Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistema. 1991 m. rugsėjo 18 d. buvo nutraukta Sovietų sąjungos gynybos ministerijos padalinio Lietuvos civilinės gynybos štabo veikla, o civilinės saugos funkcija buvo pavesta Krašto apsaugos departamentui ( dabar Krašto apsaugos ministerija).
1991 m. rugsėjo 23 d. civilinė sauga buvo įteisinta kaip valstybės gynimo priemonių dalis ir buvo įkurta Civilinės saugos ir gelbėjimo tarnyba, kuri 1992 m. kovo 9 d. tapo Civilinės saugos departamentu (CSD) – Krašto apsaugos ministerijos padaliniu. CSD sudarė centrinis aparatas, aštuoni apskričių skyriai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ir Utenos bei specialiosios pajėgos: daugiaprofilė gelbėjimo rinktinė ir gelbėjimo būriai.
1994 m. sausio 1 d. 7 gelbėtojų būrių etatai (iš viso 262), taip pat technika ir įrenginiai buvo perduoti Priešgaisrinės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos . Po perdavimo Civilinės saugos departamentą sudarė centrinis aparatas, aštuoni apskričių skyriai bei specialiosios pajėgos – daugiaprofilė gelbėjimo rinktinė (DGR). DGR (suformuota 1993 m. balandžio mėnesį) pagrindinė užduotis buvo vykdyti gelbėjimo ir evakuacijos darbus avarijų, katastrofų ir kitų nelaimingų atsitikimų atvejais. 1995 m. rugpjūčio mėnesį CSD DGR buvo panaikinta, o jos bazėje įkurtas Atskirasis inžinierijos batalionas (nuo 1999 gruodžio 31 d. vadinamas Juozo Vitkaus inžinierijos batalionu).
1998 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas LR Civilinės saugos įstatymas.
2000 m. vasario 4 d. Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamentas buvo reorganizuotas į Civilinės saugos departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos.
2004 m. balandžio 1 d. buvo pakeistas Civilinės saugos departamento pavaldumas – iš Krašto apsaugos ministerijos į Vidaus reikalų ministerijos ir tapo Civilinės saugos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos.
Nuo 2005 metų Civilinės saugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos buvo prijungtas prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (PAGD). Nuo tada PAGD yra pagrindinė institucija civilinės saugos srityje.
2010 metų sausio 1 d. buvo priimtas naujos redakcijos LR Civilinės saugos įstatymas.
2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo LR Civilinės saugos įstatymo nauja redakcija – LR Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas. Jis nustato krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos, pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, jų valdymo ir padarinių šalinimo teisinius pagrindus. LR Vyriausybės kanceliarijoje steigiamas Nacionalinis krizių valdymo centras, kuriam pavesta veikla, apimanti rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ar gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimui numatymą, stebėjimą, prevencinių ir pasirengimo priemonių rengimą ir vykdymą, krizių likvidavimą ir jų padarinių šalinimą.
Nauju įstatymu perskirstytos funkcijos, atsisakyta vyriausybės ir savivaldybių ekstremaliųjų situacijų komisijų, reglamentuotas parengties pareigūnų skyrimas valstybės bei savivaldybių institucijose, griežčiau sureglamentuotas valstybės institucijų pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms ir galimoms krizėms.
Kas yra civilinė gynyba?
Civilinė gynyba – tai vykdymas kai kurių ar visų toliau išvardytų humanitarinių užduočių, skirtų civiliams gyventojams apginti nuo pavojų ir padėti jiems pašalinti tiesioginius karo veiksmų ar katastrofų padarinius, taip pat sukurti jiems išlikti būtinas sąlygas.
Humanitarinės užduotys, skirtos apginti nuo pavojų:
- perspėjimas,
- evakuacija,
- slėptuvių įrengimas ir jų tvarkymas,
- šviesos maskavimo priemonių naudojimas,
- gelbėjimo operacijos,
- medicininis aptarnavimas, įskaitant ir pirmąją pagalbą, taip pat religinė pagalba,
- kova su gaisrais,
- pavojingų vietovių nustatymas ir pažymėjimas,
- dezinfekavimas ir kitos panašios apsaugos priemonės,
- skubus būsto suteikimas ir aprūpinimas,
- skubi pagalba nelaimę patyrusiose vietovėse atkuriant ir palaikant tvarką,
- skubus būtinų komunalinių tarnybų atkūrimas,
- skubus mirusiųjų laidojimas,
- pagalba siekiant išsaugoti būtinus objektus,
- papildoma veikla, būtina bet kuriai minėtai užduočiai įvykdyti, įskaitant planavimą ir organizavimą.
Civilinės gynybos apibrėžimas yra pateiktas 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų 1977 m. birželio 8 d. I papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų apsaugos.
Ką reiškia šis ženklas?
Tarptautinis civilinės gynybos skiriamasis ženklas – tai lygiakraštis žydras trikampis oranžiniame fone, kai jis naudojamas civilinės gynybos organizacijų, jų personalo, statinių ir inventoriaus, taip pat civilių slėptuvių apsaugai.
Šis ženklas patvirtintas 1949 m. Ženevos konvencijų 1977 m. birželio 8 d. I papildomo protokolo 66 straipsniu. Šalys, pasirašiusios šį protokolą turi užtikrinti, kad humanitarinių užduočių atlikimo laikotarpiu civilinės gynybos užduotis atliekantis personalas bei technika, įrengimai ir statiniai būtų lengvai atpažįstami. Slėptuvės, skirtos civiliams gyventojams taip pat turi būti pažymėtos šiuo skiriamuoju ženklu.
Lietuva Ženevos konvencijas ir papildomus protokolus ratifikavo 2000 m. gegužės 2 d.
Šį ženklą naudoja daug valstybių, taip pat ir nepasirašiusių po minėtu protokolu bei naudojančių sąvoką „civilinė sauga”.
Nuo 1990 m. gruodžio 18 d. Tarptautinės Civilinės gynybos organizacijos (ICDO) priimtoje rezoliucijoje numatyta kovo 1-ąją dieną pažymėti kaip Tarptautinę Civilinės gynybos dieną. ICDO nepriklausančios šalys šią dieną mini kaip Tarptautinę Civilinės saugos dieną.