- 2018-06-08
- Posted by: Renata Baniulienė
- Category: Saugi valstybė
Daugiausia skaudžių nelaimių kyla dėl žmogaus kaltės – jo veiklos ar neveikimo. Išimtis, be abejo, stichiniai gamtos reiškiniai, kurių žmogiškasis faktorius neįtakoja. Bet visų nelaimių, net stichinių reiškinių pasėkmės tiesiogiai priklauso nuo žmogaus: jo gebėjimų pasirengti nelaimėms ir tinkamai pasielgti joms kilus.
Jau beveik 20 metų visų Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų bei įstaigų vadovai turi pareigą organizuoti savo darbuotojų civilinės saugos mokymą. Toks reikalavimas įsigaliojo 1999 metais, priėmus LR Civiinės saugos įstatymą. Atrodytų, kad per tokį ilgą laikotarpį gyventojai jau turėjo sužinoti ir suprasti bent jau tai, kas yra “toji” civilinė sauga. Bet uždavus tokį klausimą auditorijoje, daugelis klausytojų nuleidžia galvas…
Kodėl kiekvienais metais mokomi darbuotojai vis dar miglotai supranta civilinės saugos esmę? Kodėl net atsakingi pareigūnai, kalbėdami apie civilinę saugą ar ekstremaliųjų situacijų valdymą viešoje erdvėje, pažeria “perliukų”, rodančių žinių ir supratimo stoką? Įtariu todėl, kad nepaisant “suformintų” mokymo dokumentų, bylojančių apie reguliariai vykusius mokymus, požiūris į reikalaujamus mokymus daugelyje organizacijų išliko “sovietinis”, o tai reiškia – svarbu, ne mokymai, o tvarkingi dokumentai, “nes ateis tikrinti!”. Taip saugos kultūra daugelyje organizacijų išlieka terra incognita.
Saugos kultūra – tai pagrindinis saugumo garantas ir vienintelis būdas sumažinti nelaimių, kylančių dėl žmogiškojo faktoriaus, skaičių. Saugos kultūros sąvoka atsirado 1986 metais, po katastrofos, įvykusios Černobylio atominėje elektrinėje. Tais metais, tiriant ir analizuojant avarijos priežastis, pasaulinėse tribūnose nuskambėjo teiginiai, kad pagrindinė priežastis, sukėlusi tuomet neregėto masto avariją – saugos kultūros stoka!.. Nuo avarijos praėjo daugiau kaip 30 metų, tačiau saugos kultūros stokos šleifas vis dar gaubia jau seniai nepriklausomą Lietuvą.
Saugos kultūra – pirmasis ir pagrindinis barjeras, skiriantis organizaciją nuo avarijų, gaisrų. Jeigu jis skylėtas, tolesni barjerai – įvairios taisyklės, reglamentai, instrukcijos, mokymai, techninės bei organizacinės priemonės – bus neveiksmingi. Žmonės nesilaikys taisyklių ir nemąstys apie saugų elgesį ar saugumo reikalavimus nei dirbdami kasdieninius darbus, nei kurdami planus ateičiai…
Saugos kultūra susideda iš daugelio komponentų: galimų rizikų suvokimo, žinių ir kompetencijos, juridinio saugos reikalavimų pagrindo, saugus elgesio bei saugios aplinkos. Tačiau esminis saugos kultūros pagrindas – požiūris į saugą. Organizacijoje saugos kultūra tiesiogiai priklauso nuo asmeninio vadovo požiūrio į saugą. Darbuotojai, jausdami vadovo dėmesį saugumui, ima elgtis atsakingiau ir saugiau.
Žinoma, sudėtinga saugos kultūrą įdiegti ir puoselėti uždaroje erdvėje: vienoje organizacijoje, net viename mieste, nes dar veikia visuomenės požiūris į saugą, kurį iš dalies formuoja valstybės (valdžioje esančių asmenų) požiūris. Net įvairią saugą užtikrinančių pareigūnų, darbuotojų (ugniagesių gelbėtojų, policininkų) atlyginimai demonstruoja požiūrį į saugumo svarbą ir formuoja visuomenės nuomonę apie tai, kad saugumas, visuomenės sauga, darbuotojų sauga šioje šalyje nėra svarbios sritys.
